Greiti kreditai

Vienas iš tarptautinės prekybos kliuvinių yra skirtingų piniginių sistemų egzistavimas įvairiose šalyse. Britų svaras sterlingų teisėta mokėjimo priemonė Didžiojoje Britanijoje, bet ne Prancūzijoje, kur teisėta mokėjimo priemonė yra frankų banknotai ir monetos. Jei anglas nori sumokėti skolą frankais, pavyzdžiui, už prekes, įsivežtas iš Prancūzijos, jis turi pirkti reikiamą frankų kiekį per savo banką Užsienio valiutų rinkoje, kurioje keičiamos daugelio šalių valiutos. Jis, tarkime, mokės 1 sv. st. už 13,30 franko, ir tai bus valiutų kursas tarp franko ir svaro sterlingų. Vadinasi, valiutų kursas yra vienos šalies valiutos kaina, išreikšta kitos šalies valiuta.
Didžiojoje Britanijoje nuo 1939 iki 1951 m. Anglijos bankas kontroliavo visus užsienio valiutų mainus ir nustatinėjo daugumos valiutų kursus. 1951 m. gruodžio mėn. vėl buvo atidaryta Londono užsienio valiutų rinka, ir jos nariai galėjo laisvai siūlyti savo kursus. Oficialus dolerio paritetas, pavyzdžiui, liko 2,40 dolerio už svarą sterlingų. Tačiau Anglijos bankas turėdavo įsikišti ir, pirkdamas ar parduodamas dolerius, grąžinti rinkos kursą į vieno procento nukrypimo nuo pariteto ribas tik tada, kai rinkos kursas padidėdavo daugiau negu 2,37 ir ¼ dolerio, arba sumažėdavo daugiau už 2,42 ir 3/4 dolerio. 1971 m. doleris buvo devalvuotas ir jo kursas svaro sterlingų atžvilgiu sumažėjo iki 2,59 ir 3/16.
Jei sąmoningos kontrolės nebūtų, franko kaina sterlingais susidarytų iš esmės taip pat kaip ir kitos kainos, t. y. pagal paklausos ir pasiūlos santykį. Frankų paklausa Londone kyla iš tų žmonių, kurie nori turėti teises į Prancūzijoje naudojamus frankus, kad galėtų mokėti už ten pirktas prekes ar ten jiems teikiamas paslaugas, o galbūt norėdami pasiųsti juos giminaičiui Prancūzijoje. Tokie žmonės norės iškeisti sterlingus į frankus. Frankų pasiūla Londone didėja, nes kai kurie žmonės nori parduoti už sterlingus tam tikras teises į frankus, kuriuos jie turi. Tie žmonės bus pardavę prekes Prancūzijai arba suteikę paslaugas prancūzams ir taip gavę teises į frankus, kuriais apmokėtos jų prekės arba paslaugos. Jie nori iškeisti tuos frankus į savo šalies valiutą — sterlingus.
Taigi valiutų kursas susijęs su teisių į valiutas, turinčias perkamąją galią kitose šalyse, pardavimu ir pirkimu. Atostogauti į Prancūziją vykstantis žmogus turi turėti teisę į frankus ir, laikydamasis visų valiutos keitimą reguliuojančių taisyklių, kurios gali egzistuoti, jo bankininkas gaus jam reikalingus frankus. Praktiškai valiutų pasiūlą ir paklausą derina bankai ir užsienio valiutų makleriai, kurie nustatinėja kursus pirkdami ir parduodami konkrečias valiutas. Tie kursai kasdien svyruoja priklausomai nuo pasiūlos ir paklausos sąlygų rinkoje.
Jei Londone daug žmonių nori frankų, o jų pasiūla nepakankama, franko kaina sterlingais ima kilti, t. y. valiutų kursas keičiasi franko naudai ir sterlingo nenaudai. Jei, antra vertus, yra daug norinčių parduoti frankus už sterlingus, o pirkėjų stokojama, franko kaina sterlingais mažės, t. y. valiutų kursas keisis franko nenaudai ir sterlingo naudai.
Tuo remdamiesi, dabar galime nurodyti dar vieną priežastį, dėl kurios šalys siekia išvengti savo mokėjimų balanso deficito. Šalis, turinti deficitą, skolinga daugiau negu jai skolingos kitos šalys. Dėl to jos užsienio valiutų poreikis didesnis nei kitų šalių jos valiutos paklausa. Padarinys tas, kad tarptautinė šalies valiutos vertė mažėja. Ji priversta mokėti daugiau už svetimas valiutas, ir užsienyje perkamos prekės jai pabrangsta. Jei šalies valiutos vertės mažėjimas būtų sustabdomas, mokėjimų balanso deficitas galbūt ir išnyktų. Tačiau tai nebūtų malonus procesas pirmiausia dėl to, kad nuolatinis nepalankus valiutų kursas menkina šalies prestižą ir padidina jos importo kaštus. Tada imamasi muitų ir ypatingais atvejais importo apribojimų bei „eksporto kampanijų”, kad būtų suvaldytas mokėjimų balansas ir sumažintas ar likviduotas jo deficitas.