Greiti kreditai

1914 metais, kai Lietuvą okupavo kaizerinė Vokietija, apyvartoje ėmė cirkuliuoti rubliai ir okupantų pinigai. Keletas savivaldybių leido savo „bėdos pinigus“, paprastai kapeikas ir rublius.

1916 metais apyvartoje pasirodė vokiečių įsteigtos „Rytų skolinamosios kasos“ rubliai, leisti Poznanėje.

1918 metais ta pati kasa Kaune išleidžia savo markes, kursuojančias greta rublių. Šie pinigai vadinti ostrubliais, ostmarkėmis, ostpinigiais, ostais, kopūstais. Okupacinė valdžia caro rublį traktavo dvejopu kursu: vienas – popieriniam ir sidabriniam, kitas du kartus aukštesnis, – aukso rubliui.

1918 m., nuvertus carą, pinigų rinkoje padaugėja – Rusijos laikinosios vyriausybės rubliai plūsteli į Lietuvą. Savo „valiutą“ turi ir plėšikaujančios bermontininkų gaujos, taip pat epizodiškai pasirodo Latvijos pinigai – rubliai  ir kapeikos bei Liepojos savivaldybės rubliai ir kapeikos.

1920 m. Vilniuje išleidžiami Vilniaus  bankų bilietai, kurių nominalas išreikštas markėmis.

Kadangi šiuo laikotarpiu cirkuliavo begalė skirtingų pinigų (prie ankščiau išvardintų dar galima pridėti ir „libelą“ bei akcijas, obligacijas kitus vertybinius popierius, kurie buvo įvardijami kaip „pinigai“) gyventojai labiau pasitikėjo užsienio valiuta, pirmiausia JAV doleriu.

Mintis įvesti nuosavus pinigus buvo kilusi jau 1919 metais, juos buvo siūlyta vadinti muštiniais. Buvo parengti net banknotų piešiniai, tačiau sumanymas žlugo. Ir tik 1921 m. rimtai susirūpinta savos valiutos kūrimu.

Tarpukario Lietuva atsiliko nuo Estijos, Latvijos ir Lenkijos ir vėliausiai įvedė savus pinigus. Pirmuosius laikinus nacionalinius pinigus Estija ir Lenkija turėjo jau 1918m., Latvija — 1919 m., o Lietuva savus pinigus išleido tik 1922 metais. Po I Pasaulinio karo Estija, Latvija ir Lenkija įvedė savus pinigus, nelaukdamos, kol atsikurs ūkis bei susidarys kitos pinigų stabilizavimo sąlygos. Šitaip jos sustiprino savo suverenumą, eliminavo kitų valstybių poveikį, sukūrė galimybes savarankiškai tvarkyti valstybės finansus, plėtoti ūkio kreditavimą. Pagrindinėmis Lietuvos atsilikimo priežastimis, įvedant savus pinigus, galėjo būti pinigų unija su Vokietija, kovos dėl nepriklausomybės. Pinigų unijos esmė ta, kad Lietuva 1918 m. gruodžio 30 dienos sutartimi su Vokietija mainais už gautą iš jos 100 milijonų markių Rytų skolinamajai kasai leido atlikti krašto emisijos banko funkcijas, o jos emituotus pinigus pripažino teisėta mokėjimo priemone. Ekonominiu požiūriu pinigų unija Lietuvai buvo nenaudinga ir pavojinga. Tačiau gautoji paskola įgalino sukurti valdžios struktūras, padėjo apsiginti nuo bolševikų.

Lietuvos valdžia jau 1919 metų vasarą ruošėsi įvesti nacionalinius pinigus: buvo priimti Ministrų kabineto sprendimai dėl jų pavadinimo, kupiūriškumo, pobūdžio, pinigų skyrimo spausdinimo išlaidoms apmokėti; pasirašyta sutartis su Švedijos valstybine spaustuve, paruošti pinigų projektai. 1919 metų rudenį kilus vyriausybės krizei, pinigų gamybos ir leidimo darbai sustojo. Ministro pirmininko E. Galvanausko aiškinimu, taip atsitikę dėl to, kad Švedijos valstybinė spaustuvė atsisakė spausdinti lietuviškų pinigų ženklus, privačių spaustuvių esą neįmanoma kontroliuoti, be to, Švedijoje brangiai kainuoja, jo manymu, pigiau spausdinti pinigų ženklus Prancūzijoje. Gali būti, kad savus pinigus įsivesti sutrukdė valdžios netikėjimas jų ateitimi, nes nebuvo kuo jų padengti. Toks požiūris buvo klaidingas, nes buvo tapatinami du skirtingi dalykai — savų pinigų išleidimas su jų stabilizavimu — ir neįvertinta savų pinigų (nors ir infliacinių) svarba. Dėl tokių pažiūrų 1920metais Lietuva vos nepateko į Anglijos valiutos protektoratą. Lietuvos vyriausybė su grupe Anglijos verslininkų , tarp jų ir Nacionalinio metalų ir chemijos banko atstovais, buvo sutarusi dėl su svarais sterlingų susietų lietuviškų pinigų išleidimo. Už jų žadėtą paskolą Lietuvos emisijos banko kapitalui sudaryti anglų verslininkai reikalavo pusės balsų banko valdymo organuose ir miškų koncesijos 15 metų. Taigi finansinę Vokietijos įtaką būtų pakeitusi dar stipresnė priklausomybė nuo Anglijos. A. Smetona šį sumanymą gyrė dėl to , kad tuo būsianti pasiekta Anglijos pagalba prieš priešus. Steigiamasis seimas šį planą atmetė.

Savais pinigais nebesirūpinta iki 1921 metų pabaigos. Tuo laiku parengtą pinigų išleidimo projektą Ministras Pirmininkas E. Galvanauskas atmetė.