Greiti kreditai

Prekės, vežamos iš vienos šalies į kitą, turi būti apmokėtos. Todėl tarptautinė prekyba lemia vienų šalių įsiskolinimą kitoms. Tam tikrą laiko tarpą — tarkime, metus — šalis skolinga įvairioms kitoms šalims už importuotas iš jų prekes, bet ir jai pačiai priklauso tam tikros sumos už jos eksportuotas prekes. Kai bendroji suma, priklausanti tai šaliai, viršija sumą, kurią ji skolinga kitoms šalims, tai šaliai susidaro vadinamasis palankus prekybos balansas, t. y. tarptautinių atsiskaitymų perviršis, o kai bendroji suma, nusakanti tos šalies įsipareigojimus kitoms šalims, viršija jų įsipareigojimus jai, susidaro nepalankus prekybos balansas, t. y. tarptautinių atsiskaitymų deficitas.

Mokėjimai už prekes nėra vienintelės sąskaitos, formuojančios tarptautinį įsiskolinimą. Abipusiai finansiniai įsipareigojimai susidaro tarp šalių ir dėl kitų priežasčių pavyzdžiui, operuojant laivininkystės, draudimo ir finansų sistemos paslaugomis, taip pat susidarant karo skoloms, darant išlaidas turistams ir pervedant pinigus tautiečiams, gyvenantiems užsienyje. Pasaulio šalys moka Didžiajai Britanijai kasmet milijonines sumas už laivų frachtavimą, draudimą, tarpininkavimą bei palūkanas už paskolas, nors po Antrojo pasaulinio karo tos sumos gerokai sumažėjo. Jei, pavyzdžiui, Didžioji Britanija teikia draudimo ir banko paslaugas Danijai, tai draudimo įnašai ir bankų operacijų apmokėjimas yra mokėjimai, kuriuos Danija turi atlikti. Arba jei Didžioji Britanija skolina pinigus Argentinai, tai Argentina turi jai sumokėti metinę palūkanų sumą. Priešingai, Didžioji Britanija įsiskolina kitoms šalims, kai šios teikia jai paslaugas.

Vienos šalies paslauga kitai šaliai vadinama pirmos šalies „nematomuoju eksportu”, kadangi toks paslaugos apmokėjimas yra taip pat realus, kaip ir prekių eksporto atveju. Atitinkamai šalies gaunamos paslaugos, už kurias ji turi mokėti, yra jos „nematomas importas”.

Norėdami nustatyti šalies įsiskolinimo mastą visoms kitoms šalims, t. y. jos mokėjimų balansą, turime palyginti jos visuminį eksportą (matomąjį ir nematomąjį) su jos visuminiu importu (matomuoju ir nematomuoju). Per ilgą laiką šalies mokėjimai už importą ir pajamos už eksportą turi susibalansuoti.

Jei šalis turi mokėjimų balanso perviršį, ji gali skirtumą gauti auksu; arba gali įsiskolinusioms šalims paskolinti tokią sumą, kuri likviduotų skirtumą, o už paskolą imti palūkanas; arba gali palikti jai priklausančius pinigus skolingoje šalyje ir prireikus panaudoti juos prekėms pirkti, paslaugoms apmokėti arba paskolinti trečioms šalims. Jei šalis turi mokėjimų balanso deficitą, ji neteks dalies aukso arba turės atitinkamo dydžio sumą pasiskolinti iš kitų šalių, arba laikyti pinigus šalies kreditorės dispozicijoje.

Atsižvelgiant į matomąjį ir nematomąjį eksportą ir importą, šalies visuminis eksportas ilgą periodą privalo balansuoti jos visuminį importą: eksportas turi apmokėti importą. Iš čia išplaukia, kad jei šalies eksportas mažėja, jos importas irgi sumažės, nebent eksporto sumažėjimas gali būti kompensuotas.