Greiti kreditai

Litas sunkiai skynėsi kelią i apyvartą. Prekybininkai sąmoningai palaikė auksinų vartojimą. Kai kurie ūkininkai savo produktus pardavinėjo tik už auksinus, kiti delsė juos keisti į litus. Tokia padėtis privertė skelbti ministro įspėjimą, kuriame sakoma, jog taip gyventojai daro sau nuostolius. Prekybininkams, įvairiems perpirkinėtojams buvo naudinga žemės ūkio produktus supirkinėti už krintančios vertės auksinus ir juos pardavinėsi už litus. Taip buvo tikimas numušti lito santykį iki 60 auksinų, paversti jį nauju spekuliacijos objektu ir pasipelnymo šaltiniu.

Pinigų reformą sunkino kai kurių Vokietijos politinių sluoksnių, o ypač bankininkų, priešiškumas lito įvedimui. Vokietijos spaudoje skelbtos tendencingos žinios apie tariamai nepasisekusį lito įvedimą, apie ketinimą juos apdrausti Reichsbanko banknotais. Rimta kliūtis litui įsitvirtinti apyvartoje buvo dolerio viešpatavimas. Doleriais buvo sudaromos turto pirkimo sutartys, laikomi indėliai, mokami mokesčiai, į juos keičiami litai.

Nepaisant minėtų reformos nesklandumų, lito įvedimas išlaisvino kraštą nuo pinigų unijos gniaužtų. Pavyko pasiekti lito kurso arba išorinės pirkimo galios stabilumą.

Litą stabilizuoti krašto viduje padėjo gana palankios 1922m. pasiektos ekonominės prielaidos: ikikarinį lygį pasiekęs žemės ūkis, atsigaunanti pramonė, subalansuotas valstybės biudžetas, aktyvus užsienio prekybos balansas. Nuo infliacijos litą saugojo super griežta Lietuvos banko kredito politika, kurios pagrindiniai bruožai buvo: duodamų kreditų sumos siejimas su banko turėtomis aukso ir užsienio valiutos atsargomis, eksporto rėmimas pigiomis paskolomis ir jų neskyrimas importui.

Kad gyventojai pasitikėtų litais ir siekiant padidinti pinigų emisiją bei išspręsti kitas problemas, sumanoma išleisti monetas. Vykdant 1922 metų pinigų reformą, dėl skubotumo ir materialinės-techninės bazės metaliniams pinigams kaldinti nebuvimo bei pinigų pastovumo problematiškumo į apyvartą buvo išleisti vien popieriniai litų ir centų banknotai. Popierinių pinigų ženklų cirkuliacija sudarė techninių sunkumų atsiskaitant. Blogai, kad centiniai banknotai sudarė net 67,17% visų apyvartoje buvusių banknotų. 1923 metų lapkričio 30 d. Seimo posėdyje finansų ministras informavo apie ryžtingą vyriausybės norą išleisti pilnavertes monetas. Tuo siekta, pirma, prisidėti „prie galutinio mūsų valiutos tvirtinimo.“ ir, antra,  „patenkinti plačiai pastebimą mūsų piliečiuose norą turėti auksinių pinigų, kaip taupymo priemonę“.

1924 metais buvo paruoštas ir pateiktas Seimui svarstyti monetų įstatymo projektas, numatęs nepilnaverčių (bronzos ir sidabro) bei pilnaverčių (aukso) monetų kaldinimą. 1924 metų birželio 16 dienos Seimo priimtu monetų įstatymu apibrėžta nepilnaverčių monetų mokėjimo galia: sidabrinių 50 Lt, o bronzinių 10 Lt suma. Monetų kaldinimas buvo pavestas valstybės iždui. Lietuviškoms monetoms kaldinti buvo paskelbtas tarptautinės varžytinės. Bronzinių monetų kaldinimas atiteko anglų firmai King‘s Norton Metal Works, o sidabrinių — Royal Mint firmai Londone. Sidabrinių monetų nukaldinimas ir išleidimas į apyvartą užsitęsė, nes Anglijos kareliškųjų monetų rūmų specialistai pateikė daug kritinių pastabų dėl jų parametrų ir prabos.

Monetos buvo nukaldintos ir paleistos į apyvartą 1925 metų vasario mėnesį. Taigi 1925 metai Lietuvos pinigų sistemos istorijoje buvo ypatingi monetų išleidimu. Tais metais į apyvartą išleista už 2 mln. Lt sidabrinių ir už 2,5 mln. Lt bronzinių monetų.

Išleidus monetas, iš cirkuliacijos buvo išimami, keičiant į monetas, visi banknotai, kurių nominalinė vertė buvo iki 5 litų. Banknotai turėjo būti iškeisti į monetas iki 1925 metų gruodžio 31 dienos. Monetas į apyvartą leido Lietuvos bankas.