Greiti kreditai

Įvesti nacionalinius pinigus buvo sukrusta 1922 metais. Ilgiau delsti neleido, pirma, paaštrėjusios partijų varžytinės dėl valdžios, artėjant rinkimams į seimą. Stiprėjo opozicijos kaltinimai vyriausybei dėl pinigų išleidimo vėlavimo. E. Galvanauskas suprato, kad: „Partijos, besitaikstančios svetimos valiutos infliacijai yra pasirašiusios tikrą rinkimų pralaimėjimo kelią“. Antra, žlugo valdžios viltys, kad Vokietijos markė (su ja buvo susieti ostpinigiai arba auksinai) atsigaus, stabilizuosis. 1922 m. markės kursas pradėjo progresuojančiai kristi: jeigu per 1921 m. jis sumažėjo 2,6 karto, tai 1922 m. tik per pirmuosius 8 mėnesius — daugiau nei 9 kartus. Atitinkamai nuvertėjo ir auksinas. Spartėjanti infliacija neigiamai veikė visas Lietuvos ekonominio gyvenimo sritis. Blogėjo darbininkų, tarnautojų materialinė padėtis, prastėjo miestų aprūpinimas maistu, įsivyravo spekuliacija. Nebuvo galimybių subalansuoti biudžetą, kriko valdžios aparatas, nes kai kurie tarnautojai darbo metu vykdavo į Vokietiją spekuliuoti, kad sudurtų galą su galu.

Trečia, valdžios vyrai pradėjo suvokti pinigų unijos žalą Lietuvai ir tai, kad netiesiogiai kraštas už Vokietiją turi mokėti Antantei dalį reparacijų.

Ketvirta, sklaidėsi viltys gauti užsienio paskolas savo pinigams stabilizuoti. Pagaliau buvo negalima nepaisyti ir 1922 m. Genujos tarptautinės ekonominės konferencijos rezoliucijos, raginusios Europos valstybes stabilizuoti pinigus.

1922 metų pradžioje saviems pinigams išleisti reikalingų dokumentų projektus parengė pats Ministras Pirmininkas E. Galvanauskas. Gegužės 22 dieną Ministrų kabinetas pritarė Piniginio vieneto įstatymo, o liepos 13 dieną — Lietuvos banko įstatymo projektams. Liepos 17 dieną projektai nusiųsti Steigiamajam seimui. Rugpjūčio 2 dieną jis pradėjo svarstyti Piniginio vieneto įstatymo, o diena vėliau — Lietuvos banko įstatymo projektus, kuriuos po diskusijų priėmė

Rugpjūčio 9 d. ir 11 d. Steigiamasis Seimas pakeitė piniginio vieneto pavadinimą (muštinį — litu), dvigubai sumažino jo aukso turinį, sustiprino valdžios įtaką ir susilpnino užsieniečių teises Lietuvos banke. Šių juridinių dokumentų pagrindu buvo įvykdyta 1922 metų pinigų reforma. Tiesa, Piniginio vieneto įstatymas buvo bendro pobūdžio, lakoniškas, todėl vėliau jis buvo detalizuojamas Finansų, prekybos ir pramonės ministro įsakymais.

Pirmasis, vienas svarbiausių, pinigų sistemos elementų — litų emisijos ir reguliavimo centras buvo įkurtas iš pradžių sudarius Laikinąjį Lietuvos banko komitetą. Atlikus visus organizacinius darbus ir išplatinus Lietuvos banko akcijas, spalio 2 dieną ėmė veikti turėdamas tik 5 techninius darbuotojus.

Antrasis būtinas pinigų sistemos elementas — grynųjų pinigų ženklai. Pagal 1922 metų rugpjūčio 29 dieną pasirašytą su A. Hesės (Praha) spaustuve sutartį lito banknotai turėjo būti pagaminti  per 3 mėnesius. Tačiau spartėjanti auksino infliacija privertė vyriausybę paskubinti pinigų ženklų gamybą ir leidimą. Tai padaryti per 3 savaites apsiima O. Elsnerio spaustuvė Berlyne.

Litai apyvartoje pasirodė 1922 metų spalio 2 dieną. Juos eilėmis pasveikino poetas J. Tysliava. 1922 m. rugpjūčio mėnesio pabaigoje atsirado idėjinis arba apskaitos litas. 1922 m. rugpjūčio 24 d. ir 30 d. ministro įsakymais nustatytas mokesčių skaičiavimas litais.

Pinigų reformos įgyvendinimas pavestas ministrui, kuris 1922 m. rugsėjo 30 dieną išleido įsakymą, numačiusį perėjimo prie lito tvarką. Apyvartoje buvę auksinai buvo keičiami santykiu 175:1. Kadangi dolerio kursas markėmis kilo, už auksinus gaunamų litų suma mažėjo. Metų pabaigoje už 1 Lt jau reikėjo mokėti 850 auksinų.

Klaipėdos krašte litas įvestas 1923 metų vasarą. Tai padėjo šiam kraštui integruotis į Lietuvos ekonominį gyvenimą.