Pinigų reformą sunkino kai kurių Vokietijos politinių sluoksnių, o ypač bankininkų, priešiškumas lito įvedimui. Vokietijos spaudoje skelbtos tendencingos žinios apie tariamai nepasisekusį lito įvedimą, apie ketinimą juos apdrausti Reichsbanko banknotais. Rimta kliūtis litui įsitvirtinti apyvartoje buvo dolerio viešpatavimas. Doleriais buvo sudaromos turto pirkimo sutartys, laikomi indėliai, mokami mokesčiai, į juos keičiami litai.

Nepaisant minėtų reformos nesklandumų, lito įvedimas išlaisvino kraštą nuo pinigų unijos gniaužtų. Pavyko pasiekti lito kurso arba išorinės pirkimo galios stabilumą.

Litą stabilizuoti krašto viduje padėjo gana palankios 1922m. pasiektos ekonominės prielaidos: ikikarinį lygį pasiekęs žemės ūkis, atsigaunanti pramonė, subalansuotas valstybės biudžetas, aktyvus užsienio prekybos balansas. Nuo infliacijos litą saugojo super griežta Lietuvos banko kredito politika, kurios pagrindiniai bruožai buvo: duodamų kreditų sumos siejimas su banko turėtomis aukso ir užsienio valiutos atsargomis, eksporto rėmimas pigiomis paskolomis ir jų neskyrimas importui.

Kad gyventojai pasitikėtų litais ir siekiant padidinti pinigų emisiją bei išspręsti kitas problemas, sumanoma išleisti monetas. Vykdant 1922 metų pinigų reformą, dėl skubotumo ir materialinės-techninės bazės metaliniams pinigams kaldinti nebuvimo bei pinigų pastovumo problematiškumo į apyvartą buvo išleisti vien popieriniai litų ir centų banknotai. Popierinių pinigų ženklų cirkuliacija sudarė techninių sunkumų atsiskaitant. Blogai, kad centiniai banknotai sudarė net 67,17% visų apyvartoje buvusių banknotų. 1923 metų lapkričio 30 d. Seimo posėdyje finansų ministras informavo apie ryžtingą vyriausybės norą išleisti pilnavertes monetas. Tuo siekta, pirma, prisidėti „prie galutinio mūsų valiutos tvirtinimo.“ ir, antra,  „patenkinti plačiai pastebimą mūsų piliečiuose norą turėti auksinių pinigų, kaip taupymo priemonę“.

1924 metais buvo paruoštas ir pateiktas Seimui svarstyti monetų įstatymo projektas, numatęs nepilnaverčių (bronzos ir sidabro) bei pilnaverčių (aukso) monetų kaldinimą. 1924 metų birželio 16 dienos Seimo priimtu monetų įstatymu apibrėžta nepilnaverčių monetų mokėjimo galia: sidabrinių 50 Lt, o bronzinių 10 Lt suma. Monetų kaldinimas buvo pavestas valstybės iždui. Lietuviškoms monetoms kaldinti buvo paskelbtas tarptautinės varžytinės. Bronzinių monetų kaldinimas atiteko anglų firmai King‘s Norton Metal Works, o sidabrinių — Royal Mint firmai Londone. Sidabrinių monetų nukaldinimas ir išleidimas į apyvartą užsitęsė, nes Anglijos kareliškųjų monetų rūmų specialistai pateikė daug kritinių pastabų dėl jų parametrų ir prabos.

Monetos buvo nukaldintos ir paleistos į apyvartą 1925 metų vasario mėnesį. Taigi 1925 metai Lietuvos pinigų sistemos istorijoje buvo ypatingi monetų išleidimu. Tais metais į apyvartą išleista už 2 mln. Lt sidabrinių ir už 2,5 mln. Lt bronzinių monetų.

Išleidus monetas, iš cirkuliacijos buvo išimami, keičiant į monetas, visi banknotai, kurių nominalinė vertė buvo iki 5 litų. Banknotai turėjo būti iškeisti į monetas iki 1925 metų gruodžio 31 dienos. Monetas į apyvartą leido Lietuvos bankas.

Trečia, valdžios vyrai pradėjo suvokti pinigų unijos žalą Lietuvai ir tai, kad netiesiogiai kraštas už Vokietiją turi mokėti Antantei dalį reparacijų.

Ketvirta, sklaidėsi viltys gauti užsienio paskolas savo pinigams stabilizuoti. Pagaliau buvo negalima nepaisyti ir 1922 m. Genujos tarptautinės ekonominės konferencijos rezoliucijos, raginusios Europos valstybes stabilizuoti pinigus.

1922 metų pradžioje saviems pinigams išleisti reikalingų dokumentų projektus parengė pats Ministras Pirmininkas E. Galvanauskas. Gegužės 22 dieną Ministrų kabinetas pritarė Piniginio vieneto įstatymo, o liepos 13 dieną — Lietuvos banko įstatymo projektams. Liepos 17 dieną projektai nusiųsti Steigiamajam seimui. Rugpjūčio 2 dieną jis pradėjo svarstyti Piniginio vieneto įstatymo, o diena vėliau — Lietuvos banko įstatymo projektus, kuriuos po diskusijų priėmė

Rugpjūčio 9 d. ir 11 d. Steigiamasis Seimas pakeitė piniginio vieneto pavadinimą (muštinį — litu), dvigubai sumažino jo aukso turinį, sustiprino valdžios įtaką ir susilpnino užsieniečių teises Lietuvos banke. Šių juridinių dokumentų pagrindu buvo įvykdyta 1922 metų pinigų reforma. Tiesa, Piniginio vieneto įstatymas buvo bendro pobūdžio, lakoniškas, todėl vėliau jis buvo detalizuojamas Finansų, prekybos ir pramonės ministro įsakymais.

Pirmasis, vienas svarbiausių, pinigų sistemos elementų — litų emisijos ir reguliavimo centras buvo įkurtas iš pradžių sudarius Laikinąjį Lietuvos banko komitetą. Atlikus visus organizacinius darbus ir išplatinus Lietuvos banko akcijas, spalio 2 dieną ėmė veikti turėdamas tik 5 techninius darbuotojus.

Antrasis būtinas pinigų sistemos elementas — grynųjų pinigų ženklai. Pagal 1922 metų rugpjūčio 29 dieną pasirašytą su A. Hesės (Praha) spaustuve sutartį lito banknotai turėjo būti pagaminti  per 3 mėnesius. Tačiau spartėjanti auksino infliacija privertė vyriausybę paskubinti pinigų ženklų gamybą ir leidimą. Tai padaryti per 3 savaites apsiima O. Elsnerio spaustuvė Berlyne.

Litai apyvartoje pasirodė 1922 metų spalio 2 dieną. Juos eilėmis pasveikino poetas J. Tysliava. 1922 m. rugpjūčio mėnesio pabaigoje atsirado idėjinis arba apskaitos litas. 1922 m. rugpjūčio 24 d. ir 30 d. ministro įsakymais nustatytas mokesčių skaičiavimas litais.

Pinigų reformos įgyvendinimas pavestas ministrui, kuris 1922 m. rugsėjo 30 dieną išleido įsakymą, numačiusį perėjimo prie lito tvarką. Apyvartoje buvę auksinai buvo keičiami santykiu 175:1. Kadangi dolerio kursas markėmis kilo, už auksinus gaunamų litų suma mažėjo. Metų pabaigoje už 1 Lt jau reikėjo mokėti 850 auksinų.

Klaipėdos krašte litas įvestas 1923 metų vasarą. Tai padėjo šiam kraštui integruotis į Lietuvos ekonominį gyvenimą.

1916 metais apyvartoje pasirodė vokiečių įsteigtos „Rytų skolinamosios kasos“ rubliai, leisti Poznanėje.

1918 metais ta pati kasa Kaune išleidžia savo markes, kursuojančias greta rublių. Šie pinigai vadinti ostrubliais, ostmarkėmis, ostpinigiais, ostais, kopūstais. Okupacinė valdžia caro rublį traktavo dvejopu kursu: vienas – popieriniam ir sidabriniam, kitas du kartus aukštesnis, – aukso rubliui.

1918 m., nuvertus carą, pinigų rinkoje padaugėja – Rusijos laikinosios vyriausybės rubliai plūsteli į Lietuvą. Savo „valiutą“ turi ir plėšikaujančios bermontininkų gaujos, taip pat epizodiškai pasirodo Latvijos pinigai – rubliai  ir kapeikos bei Liepojos savivaldybės rubliai ir kapeikos.

1920 m. Vilniuje išleidžiami Vilniaus  bankų bilietai, kurių nominalas išreikštas markėmis.

Kadangi šiuo laikotarpiu cirkuliavo begalė skirtingų pinigų (prie ankščiau išvardintų dar galima pridėti ir „libelą“ bei akcijas, obligacijas kitus vertybinius popierius, kurie buvo įvardijami kaip „pinigai“) gyventojai labiau pasitikėjo užsienio valiuta, pirmiausia JAV doleriu.

Mintis įvesti nuosavus pinigus buvo kilusi jau 1919 metais, juos buvo siūlyta vadinti muštiniais. Buvo parengti net banknotų piešiniai, tačiau sumanymas žlugo. Ir tik 1921 m. rimtai susirūpinta savos valiutos kūrimu.

Tarpukario Lietuva atsiliko nuo Estijos, Latvijos ir Lenkijos ir vėliausiai įvedė savus pinigus. Pirmuosius laikinus nacionalinius pinigus Estija ir Lenkija turėjo jau 1918m., Latvija — 1919 m., o Lietuva savus pinigus išleido tik 1922 metais. Po I Pasaulinio karo Estija, Latvija ir Lenkija įvedė savus pinigus, nelaukdamos, kol atsikurs ūkis bei susidarys kitos pinigų stabilizavimo sąlygos. Šitaip jos sustiprino savo suverenumą, eliminavo kitų valstybių poveikį, sukūrė galimybes savarankiškai tvarkyti valstybės finansus, plėtoti ūkio kreditavimą. Pagrindinėmis Lietuvos atsilikimo priežastimis, įvedant savus pinigus, galėjo būti pinigų unija su Vokietija, kovos dėl nepriklausomybės. Pinigų unijos esmė ta, kad Lietuva 1918 m. gruodžio 30 dienos sutartimi su Vokietija mainais už gautą iš jos 100 milijonų markių Rytų skolinamajai kasai leido atlikti krašto emisijos banko funkcijas, o jos emituotus pinigus pripažino teisėta mokėjimo priemone. Ekonominiu požiūriu pinigų unija Lietuvai buvo nenaudinga ir pavojinga. Tačiau gautoji paskola įgalino sukurti valdžios struktūras, padėjo apsiginti nuo bolševikų.

Lietuvos valdžia jau 1919 metų vasarą ruošėsi įvesti nacionalinius pinigus: buvo priimti Ministrų kabineto sprendimai dėl jų pavadinimo, kupiūriškumo, pobūdžio, pinigų skyrimo spausdinimo išlaidoms apmokėti; pasirašyta sutartis su Švedijos valstybine spaustuve, paruošti pinigų projektai. 1919 metų rudenį kilus vyriausybės krizei, pinigų gamybos ir leidimo darbai sustojo. Ministro pirmininko E. Galvanausko aiškinimu, taip atsitikę dėl to, kad Švedijos valstybinė spaustuvė atsisakė spausdinti lietuviškų pinigų ženklus, privačių spaustuvių esą neįmanoma kontroliuoti, be to, Švedijoje brangiai kainuoja, jo manymu, pigiau spausdinti pinigų ženklus Prancūzijoje. Gali būti, kad savus pinigus įsivesti sutrukdė valdžios netikėjimas jų ateitimi, nes nebuvo kuo jų padengti. Toks požiūris buvo klaidingas, nes buvo tapatinami du skirtingi dalykai — savų pinigų išleidimas su jų stabilizavimu — ir neįvertinta savų pinigų (nors ir infliacinių) svarba. Dėl tokių pažiūrų 1920metais Lietuva vos nepateko į Anglijos valiutos protektoratą. Lietuvos vyriausybė su grupe Anglijos verslininkų , tarp jų ir Nacionalinio metalų ir chemijos banko atstovais, buvo sutarusi dėl su svarais sterlingų susietų lietuviškų pinigų išleidimo. Už jų žadėtą paskolą Lietuvos emisijos banko kapitalui sudaryti anglų verslininkai reikalavo pusės balsų banko valdymo organuose ir miškų koncesijos 15 metų. Taigi finansinę Vokietijos įtaką būtų pakeitusi dar stipresnė priklausomybė nuo Anglijos. A. Smetona šį sumanymą gyrė dėl to , kad tuo būsianti pasiekta Anglijos pagalba prieš priešus. Steigiamasis seimas šį planą atmetė.

Savais pinigais nebesirūpinta iki 1921 metų pabaigos. Tuo laiku parengtą pinigų išleidimo projektą Ministras Pirmininkas E. Galvanauskas atmetė.

Tai rodo vieną esminę taisyklę, kuria vadovaujasi kiekvienas vartotojas, kai jam reikia spręsti, kiek kurių prekių jis pirks. Kadangi jo turimas pinigų kiekis yra ribotas, tai jis bandys juos paskirstyti įvairiems pirkiniams taip, kad kiekvienas kitas tos pinigų sumos išleidimo būdas duotų blogesnį rezultatą; kitaip tariant, vartotojas bandys savo išlaidomis garantuoti didžiausią galimą naudingumą.

Vartotojas gretina įvairias prekes, kurias jis ketina pirkti. Maža prasmės lyginti pirmo duonos kepalo, kurį žmogus perka kiekvieną savaitę, naudingumą su pirmos šokolado plytelės naudingumu. Jam ir taip aišku, kad duoną jis vertina daug labiau negu šokoladą. Jei vartotojui tektų rinktis, jis pasirinktų duoną; bet šitai nepadės jam apsispręsti, kiek kurių prekių nusipirkti. Norėdamas išspręsti šį uždavinį, jis turės palyginti prekių naudingumus ties riba, t. y. ties ta linija, kai ima manyti, kad tos rūšies prekių kai kuriam laikui jis jau turi pakankamai.

Kai mes  svarstome,  išleisti  pinigus tam  arba  kitam į daiktui ar išvis jų neleisti, mes gretiname tų dviejų prekių bei pinigų naudingumą. Tarkime, šiuo momentu mes turime išlaidoms 50 pensų ir dar neapsisprendėme pirkti žuvį ar mėsą. Mes neįstengsime nusipirkti abiejų prekių ir todėl turime nuspręsti,  kuri  prekė suteiks  mums didesnį  pasitenkinimą.  Vadinasi,  mes  lyginame naudingumą, kuris kiltų išleidžiant pinigus žuviai, su naudingumu,  gautu išleidžiant juos mėsai. Kitaip tariant, mes turime pagalvoti,   kurios   prekės   norime   labiau,  ir nusprendžiame pirkti žuvį. Taigi šiuo atveju 50 pensų išleidimas  žuviai  pirkti  mums  teikia  didesnį naudingumą negu  jų  išleidimas   mėsai.   Tokio  pirkinio naudingumas didesnis mums ir už pačių pinigų naudingumą,  antraip mes pinigus pasiliktume sau ir apsieitume be žuvies.

Tas principas, kurį taikant ribinis, o ne visuminis prekės naudingumas įgalina analizuoti kainas, leidžia paaiškinti ir vadinamąjį „vertės paradoksą”. Visi žino, kad brangakmeniai kainuoja daug daugiau negu būtiniausi kasdieniai reikmenys, bet niekas nepirks brangakmenių, jei dėl to jam reikės visiškai atsisakyti duonos. Tačiau tai nėra ta pasirinkimo situacija, kurioje paprastai atsiduria vartotojas. Jam neprireikia rinktis tarp 50 svarų sterlingų išleidimo kokiam nors brangakmeniui ir atsisakymo pirkti maistą. Jis turi rinktis tarp to, pirkti truputį daugiau tokių prekių, kaip drabužiai, kurių jis jau nemažai turi, ar pirkti brangakmenį, kurio jis gal neturi nė vieno. Brangakmenių pirkėjas nusprendžia, kad jis gaus didesnį pasitenkinimą, jei išleis papildomus 50 svarų sterlingų brangakmeniui, negu kad išleisdamas juos pirkti dar daugiau maisto ir drabužių.

Mokėjimai už prekes nėra vienintelės sąskaitos, formuojančios tarptautinį įsiskolinimą. Abipusiai finansiniai įsipareigojimai susidaro tarp šalių ir dėl kitų priežasčių pavyzdžiui, operuojant laivininkystės, draudimo ir finansų sistemos paslaugomis, taip pat susidarant karo skoloms, darant išlaidas turistams ir pervedant pinigus tautiečiams, gyvenantiems užsienyje. Pasaulio šalys moka Didžiajai Britanijai kasmet milijonines sumas už laivų frachtavimą, draudimą, tarpininkavimą bei palūkanas už paskolas, nors po Antrojo pasaulinio karo tos sumos gerokai sumažėjo. Jei, pavyzdžiui, Didžioji Britanija teikia draudimo ir banko paslaugas Danijai, tai draudimo įnašai ir bankų operacijų apmokėjimas yra mokėjimai, kuriuos Danija turi atlikti. Arba jei Didžioji Britanija skolina pinigus Argentinai, tai Argentina turi jai sumokėti metinę palūkanų sumą. Priešingai, Didžioji Britanija įsiskolina kitoms šalims, kai šios teikia jai paslaugas.

Vienos šalies paslauga kitai šaliai vadinama pirmos šalies „nematomuoju eksportu”, kadangi toks paslaugos apmokėjimas yra taip pat realus, kaip ir prekių eksporto atveju. Atitinkamai šalies gaunamos paslaugos, už kurias ji turi mokėti, yra jos „nematomas importas”.

Norėdami nustatyti šalies įsiskolinimo mastą visoms kitoms šalims, t. y. jos mokėjimų balansą, turime palyginti jos visuminį eksportą (matomąjį ir nematomąjį) su jos visuminiu importu (matomuoju ir nematomuoju). Per ilgą laiką šalies mokėjimai už importą ir pajamos už eksportą turi susibalansuoti.

Jei šalis turi mokėjimų balanso perviršį, ji gali skirtumą gauti auksu; arba gali įsiskolinusioms šalims paskolinti tokią sumą, kuri likviduotų skirtumą, o už paskolą imti palūkanas; arba gali palikti jai priklausančius pinigus skolingoje šalyje ir prireikus panaudoti juos prekėms pirkti, paslaugoms apmokėti arba paskolinti trečioms šalims. Jei šalis turi mokėjimų balanso deficitą, ji neteks dalies aukso arba turės atitinkamo dydžio sumą pasiskolinti iš kitų šalių, arba laikyti pinigus šalies kreditorės dispozicijoje.

Atsižvelgiant į matomąjį ir nematomąjį eksportą ir importą, šalies visuminis eksportas ilgą periodą privalo balansuoti jos visuminį importą: eksportas turi apmokėti importą. Iš čia išplaukia, kad jei šalies eksportas mažėja, jos importas irgi sumažės, nebent eksporto sumažėjimas gali būti kompensuotas.

Daug lengviau pastebimos tos paslaugos, kurios teikiamos vietinius mokesčius mokantiems žmonėms, negu tos, kurios teikiamos surinkus valstybinius mokesčius. Daugiausia vietiniai mokesčiai naudojami gyvenimo sąlygoms toje vietovėje gerinti: gatvėms apšviesti, sanitarijai, keliams, tiltams, vandentiekiui. Todėl ir laikoma, kad turto, kuris apdedamas vietiniais mokesčiais, dydis yra tikslus čia gaunamos naudos indikatorius, ir todėl tie mokesčiai turi būti proporcingi apmokestinamo turto vertei. Be to, kadangi turimo turto vertė gali svyruoti priklausomai nuo jo finansinių galimybių, tai vietinių mokesčių nustatymas pagal tokią vertę reikš, kad atsižvelgiama į turto naudotojo galimybes juos sumokėti.

Žinoma, nesunku būtų nurodyti atvejus, kai turto vertė menkai siejasi su jo naudotojo pajamomis. Naudotojas gali turėti santykinai mažas pajamas, bet jam gali tekti išlaikyti didelį namą, nes jo šeima didelė arba, pavyzdžiui, gydytojo profesiniam prestižui reikalingas didelis namas. Žmogus, turintis dideles pajamas, gali pasirinkti sau nedidelį namą, o likusias pajamas naudoti kitiems daiktams, pavyzdžiui, automobiliui įsigyti. Jei kalbėsime apie verslui naudojamas patalpas, tai nuo verslo pobūdžio gali smarkiai priklausyti, ar yra ryšys tarp gaunamų pajamų ir būtinų tam verslui patalpų  dydžio. Juvelyrui pakanka mažos dirbtuvės visiems jo dirbiniams laikyti, medienos pirkliui reikia nepalyginti erdvesnių patalpų. Pastarasis turės mokėti daugiau vietinių mokesčių negu juvelyras, nors kaip tik juvelyro pajamos gali būti daug didesnės.

Dėl tokios nelygybės, atsirandančios, kai apmokestinamų pastatų vertė turi menką ryšį su jų naudotojo pajamomis, vietinių mokesčių negalima laikyti atitinkančiais taisyklę, pagal kurią apmokestinimas turi būti suderintas su pajėgumu mokėti; tos taisyklės laikomasi tik pačiais bendriausiais bruožais. Kita vertus, vietiniai mokesčiai atitinka patogumo ir ekonomiškumo kanonus: jie lengvai apskaičiuojami ir paprastai surenkami be didelių sunkumų.

Gera mokesčių sistema turi netrikdyti gamybos proceso, nors ji privalo mažinti pajamų nelygybę. Galimas dalykas, kad šie du tikslai nesuderinami, bet šito negalima įrodyti.

Pajėgumas dirbti ir taupyti labai veikia gamybos apimtį. Jei apmokestinimas sumažina darbuotojo pajėgumą dirbti, jis kenkia gamybai. Todėl mažos pajamos ir pirmojo būtinumo prekės neturi būti apmokestinamos. Tiksliai nustatyti, kas turi būti neapmokestinama, sudėtinga, bet pats principas yra pagrįstas — neapmokestinamos pajamų sumos riba turi būti pragyvenimo kaštų, būtinų efektyviam darbui, lygis.

Pajėgumas taupyti priklauso nuo likučio, susidarančio po visų būtinų išlaidų. Mokesčiai, sumokami iš tų pinigų, kurie priešingu atveju būtų taupomi, faktiškai mažina taupymą. Suprantama, didesnes sumas sutaupo turtingesni, nes jiems susidaro didesnis minėto pobūdžio likutis. Todėl turtingų asmenų apmokestinimas mažina taupymą, nors pats faktas, kad dalis žmonių taupo mažiau, nebūtinai sumažins visos visuomenės, kaip visumos, pajėgumą taupyti. Valstybės taikomas perskirstomasis apmokestinimas gali nulemti užimtumo ir pajamų padidėjimą, ir tada bus sutaupoma daugiau negu iki tol. Kai valstybė produktyviai panaudoja išteklius, kuriuos ji gauna mokesčiais, kapitalo kaupimas nenukenčia nuo to, kad sumažėja kai kurių visuomenės narių pajėgumas taupyti.

Bet gali atsirasti rimtų padarinių, jei apmokestinant reikia išimti iš gamybos nemažą dalį darbo potencialo bei finansinių išteklių, būtinų mašinoms ir įrengimams atnaujinti bei tobulinti.

Labai nelengva nustatyti, kokį poveikį daro apmokestinimas įvairių asmenų nusiteikimui dirbti ir taupyti. Vieni žmonės, pradėję mokėti mokesčius, ims dirbti dar daugiau, kad išlaikytų savo grynąsias pajamas nepakitusias, kiti nuspręs, kad daugiau stengtis neverta, ir gali atsipalaiduoti. Net jei žmonės iš tikrųjų nori daugiau dirbti, jie ne visada galės tai padaryti, kadangi dauguma darbininkų dirba reglamentuotas darbo valandas. Tačiau dideli mokesčiai gali ir viršvalandžius padaryti dėmesio nevertus. Ir gali būti taip, kad nepriklausomas įmonininkas nuspręs, jog neverta imtis įgyvendinti kokią nors ūkinę idėją, kadangi jam reikės mokėti didelius pelno mokesčius. Taigi, apmokestinimo poveikis nusiteikimui dirbti ir taupyti priklauso nuo individo natūros ir jo požiūrio, todėl mažai ką čia galima paaiškinti, išskyrus tai, kad labai dideli mokesčių tarifai tikriausiai sutrukdys gamybą. Verslo žmonės tvirtai tiki, kad taip ir atsitiktų, bet sunku nurodyti konkrečius atvejus.

Verslo žmonės linkę perdėti didelio pajamų mokesčio įtaką gamybai, tačiau negalima paneigti, kad didelis mokestis daro nepalankų psichologinį poveikį įmonei ir kad mokesčio tarifo sumažinimas iš esmės visada duoda teigiamą efektą, nes gamyboje padidėja pasitikėjimas.

Didelio pajamų mokesčio oponentai kartais teigia, kad tas mokestis perkeliamas vartotojui padidintomis kainomis, o tada paklausa ir visas ūkinis aktyvumas sumažėja. Tačiau šis argumentas nėra pagrįstas. Kainą lemia pasiūla ir paklausa, o pelnas susidaro po to, kai produktas pagamintas. Vadinasi, pelno mokestis negali paveikti prekių kainų, nes tos prekės jau parduotos. Dar daugiau, pajamų mokestis imamas iš visų pajamų, nepaisant, kokioje gamybos šakoje jos sukuriamos. Vadinasi, nėra jokio motyvo perkelti darbą arba bet kurį kitą gamybos veiksnį iš vienos gamybinės veiklos rūšies (šitaip apribojant pasiūlą ir susilaukiant produkcijos kainų padidėjimo) į kitą, nes to veiksnio savininkas mokės lygiai tokį patį mokestį, nesvarbu kokiai šakai jis jį panaudotų.

Žinoma, pajamų mokestis nusavina dalį asmens perkamosios galios ir todėl jis apriboja jo pirkimus arba santaupas, o tai kiekvienu atveju nepalankiai veikia gamybą. Be to, visas ūkininkaujančių subjektų pelnas apdedamas pajamų mokesčiu įskaitant ir tą jo dalį, kuri atidedama kaip rezervas nenumatytiems atvejams bei kaip fondas verslui plėsti. Kiek pajamų mokestis šias sumas sumažina, tiek nukenčia gamyba.

Sis mokestis įrodė, kad jis yra fundamentalus finansinis įrankis. Jį galima nesunkiai padidinti arba sumažinti atsižvelgiant į iždo poreikius. Jis puikiai atitinka apmokestinimo idealą — kad piliečiai darytų įnašus j valstybės pajamas proporcingai savo finansinėms galimybėms, nes asmens pajamos ir yra tiksliausias tokių galimybių kriterijus. Be to, šis mokestis kliūna tiems asmenims, į kuriuos jis ir yra „nutaikytas”, jo negalima lengvai perkelti kitam asmeniui.

Tačiau pajamų mokestis turi ir kai kurių trūkumų. Jis nevisiškai atsižvelgia į individualias aplinkybes. Apmokestintas prekes, pavyzdžiui, arbatą arba cukrų, perkantys asmenys perka tai, ko jiems reikia, todėl tas mokestis prekių kainoje, kurią jie sumoka, atitinka jų mokamąjį pajėgumą. Tuo tarpu pajamų mokestį privalo mokėti kiekvienas pagal tam tikrą skalę ir taikant nustatytas nuolaidas, pavyzdžiui, išlaikytiniams, bet užtat nėra atsižvelgiama į tokias aplinkybes, kaip pastovus fizinis trūkumas arba silpna sveikata. Dėl to tokia pati pajamų suma šiems žmonėms gali turėti mažesnę vertę negu tokie patys pinigai kitiems. Kitas priekaištas pajamų mokesčiui yra tas, kad nuo jo galima išsisukti nurodant netikras pajamų sumas arba jo išvengti ignoruojant įstatymų reikalavimus.

Tokių piktnaudžiavimų gali pasitaikyti mažiau, jei taikomas principas „mokėkite tuojau pat, kai uždirbote”" (pay-as-you-earn — PAYE).

Papildomas pajamų mokestis nustatomas apmokestinti visas didesnes už tam tikrą lygį pajamas didesniu tarifu negu standartinis. Jis grindžiamas principu, teigiančiu, kad tam tikro lygio pajamų naudingumas ima mažėti, o jo tikslas yra garantuoti proporcingesnį mokestinį įnašą iš tų, kurių turtinė padėtis yra ypač palanki. Suprantama, kad šis mokestis kritikuojamas kaip ir visi dideli pajamų mokesčio tarifai.

Antra svarbi savybė, būtina „geriems” mokesčiams, ta, kad jie turi būti tvirti — kiekvienas turi žinoti, kiek jis turės sumokėti, o valstybė — ką ji gaus. Individams keltų nerimą, o verslui trukdytų, jei mokesčiai būtų neapibrėžti ir dėl to netikrumo reikiamu laiku negalima būtų pasirūpinti atsiskaityti su mokesčiais.

Mokesčiai turi garantuoti tokias pajamas, kad jų įvedimas būtų pateisinamas. Vadinasi, vienas didelis mokestis, kuris tokiu atveju vadintųsi produktyviu, geresnis negu keli smulkūs mokesčiai, kurie jų mokėtojui yra nepatogūs arba erzinantys ir kuriems surinkti reikia aukoti daug laiko ir išlaidų. Taip pat visada pravartu, jei tik įmanoma, padidinti apmokestinimo normas nenuskriaudžiant mokėtojų, kai netikėtai ar dėl išimtinių aplinkybių padidėja pajamų poreikis.

Didžiojoje Britanijoje lygybė apmokestinant įgyvendinama naudojant mišrią mokesčių sistemą, susidedančią iš vadinamųjų tiesioginių ir netiesioginių mokesčių. Tiesioginis mokestis imamas tiesiai iš asmens, kuriam jis nustatomas, pavyzdžiui, pajamų mokestis, transporto priemonių mokestis, mokestis už leidimą turėti šunis ir radiją, žyminis mokestis. Svarbiausias iš jų yra pajamų mokestis, kuriuo apmokestinamos visos pajamos, atskaičius iš jų nustatytas išlaidų rūšis, papildomą pajamų mokestį bei palikimo mokestį.

Netiesioginius mokesčius (daugiausia muito rinkliavos bei akciziniai mokesčiai) sudaro arbatos, cukraus, tabako ir kitų prekių akcizai. Juos sumoka importuotojai bei gamintojai, kurie po to perkelia tuos mokesčius į parduodamų prekių kainas. Taip net ir vargingiausi žmonės, kurie atleidžiami nuo daugumos tiesioginių mokesčių ir pirmiausia nuo pajamų mokesčio, įdeda savo dalį į valstybės pajamas.

Kita svarbi netiesioginių mokesčių rūšis yra apyvartos mokestis, įskaičiuojamas į daugelio prekių didmenines kainas ir paimamas galiausiai iš paskutinio pirkėjo. Jis yra kelių lygių, priklauso nuo prekės pobūdžio; pirmojo būtinumo prekėms jis netaikomas, o prabangos dalykams — ganėtinai didelis.